VORKUTA

Miestas Komijos šiaurės rytuose, apie160 km į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Tai buvo stambus Pečioros baseino anglių gavybos centras. 1922 m. Vorkutos apylinkėse pradėta akmens anglies ir naftos žvalgyba, apskaičiuoti jų ištekliai. 1929 m. būsimųjų šachtų vietoje pradėta telkti darbo jėga – kaliniai ir tremtiniai. Kasmet jų vis daugėjo. Jie statė šachtas, prie jų – koncentracijos stovyklas. Maždaug 1931 m. buvo pradėta statyti Vorkutos gyvenvietė. Ilgainiui aplink ją susiformavo ištisas šachtų ir koncentracijos stovyklų tinklas. 1933 m. pradėtos eksplotuoti akmens anglies kasyklos, 1935 m. nutiestas 80 km  ilgio siaurasis geležinkelis iki Vorkutos ir Usos upių santakos. 1941 m. baigtas tiesti Kotlaso – Vorkutos geležinkelis. 1944 m. įkurtas „Vorkutaugol“ kombinatas. Per II pasaulinį karą dar buvo pastatytos 5 šachtos. Daug kalinių, atlikusių bausmes, buvo Vorkutoje paliekami tremčiai, be to, čia dažnai likdavo ir tie, kuriems paleistiems į laisvę, nebuvo leidžiama grįžti į tėvynę. Panaikinus koncentracijos stovyklas, daugelis buvusių kalinių, pasiliko dirbti kasyklose. Kai kurios kalinių įrengtos šachtos veikia ir dabar, prie jų išaugusios angliakasių gyvenvietės.

        

        

Pirmosiomis 1953 m. rugpjūčio dienomis Vorkutos lagerių kaliniai protestavo prieš nuožmų kalinimo režimą. Rugpjūčio 1 d. sukilo 29 – osios šachtos, esančios prie Jur Šoro gyvenvietės, politiniai kaliniai. Malšinant sukilimą buvo nušauta virš 50 kalinių. MVD suvestinėse buvo nurodytos 53 pavardės: 30 ukraniečių, 4 estai, 1 rusas, 2 latviai, 1 austras, 2 vokiečiai, 2 lenkai, 1 baltarusis, ir 10 lietuvių...

1992 metais šalia šių kapinių, kuriose buvo palaidoti žuvę sukilimo metu ir mirę lageryje, buvo pastatytas įspūdingas paminklas, kuris tapo visų Vorkutos kalinių, žuvusių lageriuose, atminimo ir pagerbimo simboliu. Šį paminklą suprojektavo ir pastatė skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektai Rimantas Dičius, Vitalijus Trošinas ir Vasilijus Barminas.

        

Dabar yra pastatytas kapinių krašte, pagal kelią, dar vienas paminklas. Jį pastatė ukrainiečiai, gyvenantys Vorkutoje.

        

Vorkutos miesto pakraščiuose, aplinkui miestą, esančiose gyvenvietėse, arba tiesiog tundroje yra labai daug palaidota žmonių, nes represijų metais čia buvo apie 40 lagerių. Dėl sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, bei avarijų šachtose, mirdavo ir žūdavo daug kalinių. Jie buvo laidojami įvairiose vietose, dažnai laidojimo vietų ir nepažymint. Todėl po 60 – 70 metų, nustatyti laidojimų ir visų kapų vietas neįmanoma. Išlikusi tik labai maža dalis to meto kapinaičių. O jose – tik vienas, kitas kryželis, pažymintis tragedijos aukas ir vietas.

 Oktiaberskyj

Pati Oktiaberskyj gyvenvietė yra jau seniai visiškai sunykusi. Daugiau kaip dešimtmetį stovėjo apgriuvę pastatai. O dabar likę tik kelių pastatų sienojai. Visų kitų namų vietoje riūgso griuvėsių krūvos...

        

Severnyj

Gyvenvietės kapines yra pačioje gyvenvietėje. Iš gyventojų sužinojome, kad gyvenvietės komunikacijos ir kelias eina per kapines. Pagal gyvenvietės šiluminę trasą taip pat radome kryžių. Išlikusi kapinių dalis, užžėlusi aukšta žole ir krūmais. Daug katalikiškų kryžių, išbarstytų atskiromis grupelėmis. Kryžiai yra panašūs: suvirinti iš vamzdžių, nudažyti žalsva spalva ir yra metalinės lentelės. Čia daug katalikiškų kryžių: latvių, vokiečių, tačiau daugiausia ukrainiečių. Daug kur matosi apžėlę žole kauburėliai. Kažkas neseniai nudažė visus metalinius kryžius.

        

 Apžiūrėjome Vorkutos miesto pakraštyje esančias kapinaites, kurias vietiniai vadina „vokiečių kapais“, nes čia išlikę keli vokiečių kryžiai. Lietuviškų kapelių čia neradome. Dabar viena kapų dalis užpilta smulkia skalda ir pastatyti keli atminimo kryžiai.

        

Netoliese yra pastatytas paminklas žuvusiems vokiečiams. Sako, kad paminklo idėjos autorius ir vykdytojas yra Vitalijus Trošinas.

        

JAGJU

Tai buvusi miško kirtėjų gyvenvietė Syktyvdinsko rajone, už kokių 8 km. nuo Rudšoro. Čia yra išlikusios kapinaitės, kuriose gali būti palaidotų lietuvių ir iš Rudšoro, nes ten kapinių nebuvo.

Kapinaitės baigia sunykti. Likę tik keli provoslaviški ir pora žemėje pūvančių katalikiškų kryželių.

Mums dalyvaujant Ybo aktyvūs bendruomenės nariai prikalė lentelę su užrašu, kad čia atgulė represijų aukos. Beveik visi šios gyvenvietės žmonės buvo tremtiniai. Ar buvo jų tarpe ir lietuvių, dar informacijos neturime. Kapinių teritorija buvo daug didesnė. Miško kelias, kuris eina pro kapines yra pravažinėtas per kapines. Dar ir dabar matosi gana daug kauburėlių miško plote.

        

        

_____________________________________

KORTKEROSAS

 Kortkerosas - tai rajono centras į kurį tremtiniai suvažiavo vėliau iš aplinkinių kaimų. Dar ir dabar čia yra keletas lietuvių.

Dabar Kortkerose gyvena vietiniams gyventojams gerai žinomas lietuvis Smilingis Anatolijus, Vitalijus, Antano, gimęs 1927 metais spalio 4 dieną Plungės mieste. Jis kartu su tėvais ir sesute Rita atvežtas į II-ąjį „učastką“. Išvežė 1941 metų birželio 14 dieną traukiniu iki Kotloso, paskui su barža iki II-ojo „učastko“ Kijajaus.Tėvas buvo išvežtas į Krasnojarsko sritį, į Nyžniaja Poima. Tėvas 1942 metais mirė arba buvo sušaudytas. Kai atvežė lietuvius tremtinius, Kijajuje dar buvo lagerio tvoros, vielos, sargybinių bokšteliai ir barakai. Tose barakuose lietuviai ir apsigyveno. Lietuviai dirbo miško kirtimo darbus. Kentė badą. Anatolijaus mama pavogė porą saujų avižų, todėl ją nuteisė ir pasodino į kalėjimą. Po pusės metų ji mirė. Rita pradėjo lankyti mokyklą Terebiejuje I-ame „učastke“, o Anatolijus dirbo įvairius darbus.
Šeškūnaitė Irena, Jono. Ji, gimusi 1931 metų spalio 30 dieną, atitremta 1941 metais iš Šiluvos mietelio. Su ja kartu buvo mama, senelė ir brolis. Tėvas areštuotas, todėl kad jis dirbo policijoje. Jis buvo sušaudytas kažkokioje Baltarusijos stotyje (gerai Irena neprisimena).
Visų pirma juos atvežė į II-ąjį „učastką“. Irenai buvo dešimt metukų, mama dirbo įvairius miško darbus. Jie labai badavo, senelė numirė badu. Po to jie persikėlė į I-ąjį „učastką“. Mamą pasodino į kalėjimą trims metams už smulkią vagystę, nes pavogė iš tarybinio ūkio sandėlio kibirą bulvių.Vaikai tada pateko į vaikų namus. Po kiek laiko brolis išvažiavo į Lietuvą, bet jam tenai nepavyko įsikurti, nes giminė, gyvenanti Lietuvoje, nelabai jį šiltai priėmė, todėl grįžo atgal į Rusiją. 1975 metais Irena su šeima atvažiavo gyventi į Kortkerosą. Nuo 1960 -1988 metų ji dirbo kasininke, paskui vyriausiąja buhaltere. Mama mirė 1989 metais, palaidota Kortkeroso kapinėse. Irena Lietuvoje paskutinį kartą buvo 1985 metais.
Irenos vyras Mingėla Aleksas, Gabrieliaus, gimęs 1931 metų spalio 20 dieną, irgi lietuvis, žemaitis iš Sedos rajono Barstyčių kaimo. Jų šeima taip pat buvo atvežta 1941 metais į II-ąjį „učastką“. Kartu su Aleksu atvažiavo mama, dvi seserys ir brolis. Tėvas pabėgo, po kiek laiko jis buvo Vokietijoje, po to Amerikoje ir tenai mirė. Aleksas dirbo statybininku ir atliko įvairius miško darbus. Vėliau persikėlė gyventi į I-ąjį „učastką“, o paskui 1975 metais į Kortkerosą. Į Kortkerosą iš I-ojo „učastko“ tais laikais negalėjo eiti be milicijos leidimo, nors buvo tik trys kilometrai. Už tai tremtiniai buvo baudžiami (sodinami parų).
Alekso brolis Mingėla Edvardas ir dabar gyvena Kortkerose. Irenos Šeškūnaitės ir Alekso Mingėlos adresas: Naberežnaja 15 – 3, Kortkerosas
Lietuviai, gyvenantys Kortkerose: Irena Šeškūnaitė ir Aleksas Mingėla
                                                 Anatolijus Smilingis
                                                 Edvardas Mingėla
                                                 Irena Baranauskaitė

        

  ADŽEROMAS

 Nuo Kortkeroso iki Adžeromo yra 6 kilometrai. Buvo nykstantis kaimas, visos įmonės ir organizacijos jau seniai sunaikintos, bet dabar vėl statomi gyvenami namai.

Prieš karą ir karo metais čia buvo LOKČIMLAGas, dabartinio kaimo zonoje buvo keturios zonos. Dabar likę tik du lagerio valdybos pastatai. Daugiau jokių pėdsakų nėra.
Netoliese miškelyje yra didžiulės lagerio kapinės, prie kurių Anatolijaus Smilingio iniciatyva 2004 metais pastatytas atminimo kryžius. Miškelyje matosi tiktai įdubos, tai bendri mirusių ir sušaudytų kalinių kapai.
Prie plento Kortkerosas – Ust Kolomas, ties Adžeromo gyvenviete, 2001 metais pastatytas atminimo akmuo, įamžinantis tragišką šios vietovės praeitį.
Apie pusantrų metų Adžeromo gyvenvietėje gyveno O. Stulginskienė su savo vyru, grįžusiu iš Vladimiro kalėjimo. Iki 1954 metų Ona gyveno Terebejuje.

        

        

  UST  LOKČIMAS

 Ust Lokčimas - tai gyvenvietė, esanti kairiajame Vyčegdos upės krante, prie Lokčimo upės žiočių. Nuo Kortkeroso nutolusi apie 12 kilometrų. Ust Lokčime dabar gyvena apie 1000 gyventojų. Prieš atitremiant lietuvius čia buvo LOKČIMLAGo lageris. 1941 metais čia išlaipino 147 tremtinius iš Lietuvos. Buvo tik keletas barakų ir sandėliai. Tremtiniai, tarp kurių buvo daug lenkų, kirto mišką, rišo sielius ir plukdė upe. Vėliau Ust Lokčime buvo gamybinė bazė, kalvė, lentpjūvė, įvairūs garažai, katerių remonto įmonė ir kiti įvairios paskirties pastatai. Visi žmonės turėjo darbo. 

Ust Lokčime buvo labai didelis mirtingumas. Čia mirė apie 60 lietuvių, bet kapinės neišliko. Plečiantis gyvenvietei ant kapinių pastatyti gyvenamieji namai. Lietuvos tremtinių iniciatyva gyvenvietėje yra atitvertas nedidelis simbolinis plotelis ir pastatytas paminklėlis, įamžinantis mirusių atminimą.
Dabar miško pramonės įmonė visiškai sunykusi. Visi pastatai ir įrengimai išdraskyti, išardyti, išvogti.

        

        

 SOBINAS

 Sobinas yra už 23 km. nuo Kortkeroso. Dabar šalia kaimo nutiestas plentas, tik pasukus į kaimą – smėlėtas keliukas. Tai nykstantis kaimas, nors ir šiek tiek triūsiama lentpjūvėje, tačiau dauguma neturi darbo ir girtuokliauja. Lietuvių čia jau seniai nėra. Senose kapinaitėse, ant kalvelės, radome tik kelis katalikiškus kryžius ir keletą bevardžių kauburėlių. Ten kur išlikusios lentelės nustatėme, kad tai ukrainiečių ir vokiečių kapai. Nei vieno užrašo su lietuviškomis pavardėmis neradome. Viena vokiečių šeima kapinių prieigoje pastatė atminimo akmenį genocido aukoms.

        

 UST  VYMĖS KONCENTRACIJOS STOVYKLŲ GRUPĖ

 Koncentracijos stovyklos buvo abipus Kotlaso – Uchtos geležinkelio, tarp Kniažpogosto ir Činjavoryko geležinkelio stočių, palei Vymės, Veslianos, Ropčios ir Činjavoryko upes. Valdyba buvo Vožajolyje, o ligoninė ir kalinių persiuntimo punktas Veslianoje. Ustvymlagas įkurtas  1938 metais. Karo ir pokario metais jam priklausė apie 30 punktų, kuriuose kalėjo apie 40000 kalinių, daugiausiai politinių. Kaliniai dirbo miško ruošos darbus: kirto mišką, vežė prie geležinkelio, krovė į vagonus. Vietovės labai pelkėtos, klimatas ryškiai kontinentinis, ypač šaltos žiemos, todėl darbo sąlygos buvo labai sunkios, o režimas griežtas. Neįvykdę darbo normų ar pažeidę stovyklos taisykles būdavo žiauriai baudžiami. Labai daug kalinių mirdavo.

 VOŽAJOLIS

 Važiuojant nuo pagrindinės trąsos Mikūnė – Yxta į Vožajolį aštuntame kilometre, kairėje betoninio kelio pusėje, matosi keli mediniai kryžiai. Einant giliau į mišką, galima išvysti daug lentelių su pavardėmis. Tai buvusio lagerio, o dabar veikiančio kalėjimo kalinių kapinės. Kapinių teritorija labai didelė, o ribos neaiškios. Lagerių kapinių šiuose miškuose yra labai daug. Vienos kitos žinomos, o visų niekas ir nebeatsimena.

Važajolis buvo didžiulio USTVYMLAGo centras. Gyveno lagerį aptarnaujančių pareigūnų šeimos ir visa vadovybė. Gyveno nuo 5000 iki 10000 gyventojų. Tai buvo miesto tipo gyvenvietė. Turėjo stadioną, medinius kultūros namus, kurie buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą.
Dabar gyvena apie 1000 gyventojų. Vienintelė darbo vieta, tai katilinė. Apie buvusias miestelio gatves byloja beržų alėjos ir griuvėsių krūvos.
Po II pasaulinio karo Ust Vymės koncentracijos stovyklose būdavo nuo 900 iki 1500 lietuvių.

        

        

        

        

 VOGVAZDINAS (Вогваздино)

 Ten kur dabartinė geležinkelio stotis buvo lageris. Dar vienas buvo už maždaug 2 km. į Kniažpogosto pusę abipus dabartinio kelio. Tai laukymė, kurioje vos galima įžiūrėti buvusių pastatų liekanas. Šalia likę keli kapeliai, tai daugiausiai lenkų ir vokiečių. Čia prieš karą kalėjo keli įžymūs Rusijos karvedžiai. Lietuvių istorijos tyrinėtojai neaptiko. 

Prie plento Mikunė – Syktyvkaras, ties sankryža į Emvą yra pastatytas paminklas genocide aukoms.

           

 _____________________________________

TENTIUKOVAS 

Buvęs kaimas Syktyvkaro priemiestyje, netoli televizijos bokšto, už geležinkelio, 2 km nuo plento Syktyvkaras – Ežva. Miškelyje yra didokos kapinės, kuriose laidojama ir dabar. Ten radome dviejų lietuvių kapus. Iš docento Morozovo Nikolajaus Aleksejevičiaus sužinojome, kad yra palaidoti mažiausiai dar du lietuviai bendrame kape.

        

           

PODČERĖ 

Gyvenvietė Vuktylo r., už 25 km. nuo Vuktylo, Pečioros ir Podčerės upių santakoje. Vietiniai gyventojai komiai ir rusai (tarp jų daug buvusių tremtinių ir kalinių). Jie daugiausiai dirbo miško ruošos darbus. Iškalėjęs Permės sr. konc. stovyklose, 1986 -1988 m. Podčerėje tremtyje buvo antibolševikinio pasipriešinimo dalyvis poetas  Gintautas Iešmantas (1990 -1992 Lietuvos AT deputatas).

        

        

Kaime yra dvejos kapinės. Vienos šalia kaimo miške. Ten palaidoti ir stačiatikiai, kurių kapai išsiskiria. Atvažiuojant iš Vuktylo, kairėje kelio pusėje, ant Pečioros kranto taip pat yra kapinės. Vietiniai sakė, kad jose palaidoti tremtiniai ir buvę politiniai kaliniai, bet lietuviškų kapų ten nėra.

Dešinėje kelio Vuktylas – Podčerė pusėje, prie Gortjelio upelio buvo tremtinių ir kalinių gyvenvietė. Kairiajame upelio krante, pušynėlyje, ant aukštumėlės buvo kapinaitės, bet dabar jas rasti neįmanoma, nes visiškai sunyko. Netoliese buvo griežto režimo kalėjimas ПЛ-350/11. Anksčiau galėjo būti politinių kalinių koncentracijos stovykla, bet dabar sunku rasti, kas prisimena. Jo teritorijoje dar yra barakų griuvėsių, tvorų likučių ir įvairių rakandų.

        

        

        

DUTOVAS

Tai kaimas už 50 km nuo Vuktylo. 1945 m. rugpjūčio mėn. Pečioros upe nuo Kožvos į Dutovą buvo atplukdytos baržos su keliais šimtais tremtinių iš Lietuvos. Jie buvo išlaipinti ant kranto ir čia po atviru dangumi išbuvo iki spalio mėn. Daug jų mirė. Stipresnieji buvo palikti kirsti miško, o šeimos kuriose dag vaikų ir senelių, barža nuplukdytos Pečioros upe aukštyn – į Prokovizbožą.

Senosios kapinės sunaikintos, bet galima pamatyti žemės lopinėlį, kuriame jos buvo. Aplinkui auga bulvės, o kapinaičių vietoje niekas nesodina. Senojo Dutovo, buvusio ant aukšto Pečioros protakos kranto, jau beveik nėra. Likusi tik viena kita sukrypusi troba. Dabartinėse kaimo kapinėse lietuviškų kapų nėra. Yra tik kitų tautų katalikiškų kryželių.

        

        

 _____________________________________

Jau vyksta ketvirtoji šių metų bendrijos LEMTIS ekspedicija.

Ekspedicijos dalyviai dirba Komi respublikoje. Jau aplankė ir apžiūrėjo Ežvos paminklą tremtinių kapinėse. Susitiko su ten dar gyvenančia Janina Karaliene, 1941 m. tremtine. Jiems pavyko nuvykti į Ybą, Rudšorą ir Jasnogą.
Rugsėjo 6 d. išskrido į Vuktylo rajoną.
 
        
        
        

   _____________________________________

Ekspedicija į Sibirą. Finišo tiesioji.

 Besitęsianti ekspedicija kiek nuvargino. Kasdienis fizinis darbas be poilsio ir karštis sekino. Laimei, savaitgalį gavome kiek daugiau laiko atgauti jėgas - dirbome tik pusdienį.

 Sekmadienį aplankėme ir sutvarkėme Pimijos kapines, kuriose lietuvių kapus jau baigia užgožti dabartiniai vietinių palaidojimai. Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų - parodyti, kad kapai nėra apleisti ir kad jų negalima naikinti. Gintautas Alekna pasakojo ne vieną istoriją, kaip ekspedicijos metu pastatyta tvora išgelbėja lietuvių kapines nuo sunaikinimo kasant žvyro karjerus ar kertant mišką. Tiesa, jei jus domina Pimijos tremtinių istorijos, rekomenduojame pažiūrėti filmą “Lietuvos tremtiniai Sajanuose”.

        

        

        

 Minėtas svečias ir Narvos apylinkės.

 Bendrijos “Lemtis” bei Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos ekspediciją finansuoja Kultūros ministerija, todėl šiais metais kultūros ministras Šarūnas Birutis nusprendė atvykti į Sibirą ir kartu su mumis prisidėti prie lietuvių atminimo išsaugojimo.

 Ministras atvyko mums dirbant Šerokij Log kapinėse. Ten jau anksčiau buvome sutvarkę aplinką, bet dabar, atsigabenę reikalingas medžiagas, statėme tvorą ir kryžių. Š. Birutis greitai įsiliejo į ekspedicijos darbus.

        

        

        

        

 Po keturių naktų, praleistų Orešnoje, patraukėme Narvos link. Pakeliui sutvarkėme Novoaleksejevkos kapines, kuriose dauguma lietuvių palaikų jau ekshumuoti ir pargabenti į Tėvynę, taip pat aplankėme Balšoj Unguto kapines, o gyvenvietėje, žinomoje Trečiojo kilometro vardu radome naikinamas kapines, kuriose palaidota vien lietuviai. Ten pjaustomi autentiški lietuviški vis dar stovintys kryžiai, o vietoj jų statomi lietuviškų bruožų neturintys, pagaminti iš nekokybiškos medžiagos. Kai kas už tokį “tvarkymą” gauna pinigus, nors naujieji kryžiai supus daug greičiau už tuos, kurie kapinėse stovi jau dešimtis metų.

        

 Leibos kapinės mums tapo tikru įšūkiu. Vieną kartą, nuvažiavus septynetą kilometrų iš Novoaleksejevkos, jų rasti nepavyko. Bet Gintautas Alekna nenuleido rankų ir suorganizavo dar vieną paieškos žygį, per kurį nuėjome jau 18 kilometrų. Šūksniais vis baidydami meškas, šukuodami miškus jau buvome praradę viltį rasti kapines ir jau traukėme namų link, kai stabtelėjome pailsėti. Sustojome, atidžiau apsidairėme ir supratome, jog mes esame kapinėse. Leibos kapinėse. Jos tokios apleistos, kad jų nebuvo galima pastebėti einant, nes net ir už 2 metrų stovintis kryžius yra nepastebimas dėl medžių ir krūmų tankumo. Kapines išdavė tik vienas tvoros statinis.

 Netverdami džiaugsmu greitai išvalėme kapines, bet šiek tiek nusivylėme nerasdami katalikiškų kryžių, ką jau bekalbėti apie lietuviško stiliaus. Tik išeinant iš kapinių pastebėjome dar vieną - katalikišką metalinį kryžių į kitą pusę nuo mūsų tako. Tiesa, nors nėra aišku, ar jis pastatytas ant lietuvio kapo, ar ne, kurią nors dieną ekspedicija čia sugrįš detalesniai paieškai. O dabar svarbiausia, kad žinome tikslią kapinių vietą.

        

 Danutė, Podsobnoje ir nekviesti jausmai.

 Paskutines ekspedicijos dienas leidome Narvoje, pasistatę palapines lietuvės tremtinės Danutės kieme. Danutė buvo ištremta kai jai buvo vos keli metukai, bet dar šiek tiek kalba lietuviškai. Labai smagu sutikti tokius žmones. Ir dar smagiau, kad Danutei mes esame savi. Ir maitino ji mus kaip močiutė anūkus, ir papasakojo apie Leibos kapinių, kurių taip ieškojom, tikslesnę lokalizaciją, o jos sūnus, jau greičiausiai niekaip nesiejantis savęs su Lietuva, padėjo mums surasti medžiagas tvorai ir kryžiui, kuriuos norėjome statyti Podsobnoje kapinėse.

        

 Podsobnoje buvo mūsų ekspedicijos kulminacija. Ekspedicijos vadovas jau seniai pasakojo apie šią vietą ir ne kartą pravažiuojant rodė keliuką į statų kalną, kuriuo turėsime kopti. Vieni Podsobnoje laukė su nekantrumu, kiti su baime, bet visi žinojome - tai bus nelengvas finišas.

 Kaip bebūtų, žygiuoti į tą kalną neteko - dar būnant papėdėje, Narvoje, susikalėme tvoras ir kryžių, nes radome seną ZIL’ą, kuris sutiko mus nuvežti į kaimą kalnuose kartu su kroviniu. Ir nors nereikėjo sunkiai žygiuoti - sunkiai važiavome. Prasidėjus didelei liūčiai, o mums susigūžus sėdint sunkvežimio priekaboje, ZIL’as į kalną važiavo nenoriai. Regis, du metrai pirmyn - vienas atgal. Įsikabinti į molingą šlaitą, kuriuo sruvena vanduo sunkvežimiui buvo itin sunku. Ne kartą išlipdavome iškasti normalių vėžių įsikabinti ratams ar dėl rizikos apsiversti, bet galiausiai, po kokių 2,5 valandų kelionės, įveikėme mus nuo Podsobnoje skyrųsį 11 kilometrų atstumą.

 Nustojo lyti, dangus prasigiedrijo, o mes jau po truputį rentėme tvorą aplink vis dar stovinčius lietuviškus kryžius. Netikėtai daug laiko užtrukę kelyje, skubėjome baigti darbus iki sutemos, todėl daugelis iš komandos buvo kiek įsitempę ir irzlūs. Žinoma, prie to prisidėjo ir kasdien vis stiprėjantis nuovargis. Kaip bebūtų, mūsų valia nugalėjo nekviestus jausmus ir dar likus valandai iki saulėlydžio degėme žvakutes prie naujai pastatyto kryžiaus.

        

        

        

        

 Grįžtant į Narvą jaučiausi neapsakomai laimingas. Jaučiausi kaip nugalėtojas, kuris gali didžiuotis tuo, ką padarė, nes tai visiškai nesavanaudiška. Ir nekalbu tik apie Podsobnoje. Kiekvienose kapinėse, kur išrovėme ant kapo augusį krūmą, kur paryškinome įrašus ant kryžiaus ar pastatėme naują, palikome dalį savęs. Ir kaip būtų smagu, kad vėliau vėl pavyktų čia grįžti, nesvarbu ar man, ar kitam žmogui, vėl viską prikelti naujam gyvenimui.

 Atmintis lieka gyva.

 16 dienų trukusi ekspedicija baigėsi. Jos metu aplankėme 21 tremtinių kapines iš kurių 9 sutvarkėme, 2 aptvėrėme, pastatėme 5 kryžius. Skaičiai lieka skaičiais, bet svarbiausia, kad Sibirę anapilin iškeliavę lietuviai sulaukė pagarbos ir buvo prisiminti. O gal kuriam iš jų padės ir mūsų sukalbėtas “Amžinąjį atilsį”.

Viliamės, kad sutvarkytos kapinės, pastatytos tvoros ir kryžiai bei iškabintos Trispalvės primins vietiniams, kad čia ilsisi lietuviai, kad jie mums rūpi ir kad jų atminimas nebuvo pamirštas vos su kastuvu suformavus kryžių ant kapo kauburėlio.

 Simonas Sprindys.

  _____________________________________

Ekspedicija į Sibirą. Pagaliau tai įvyko

Vis kalbėjau apie Priiskovaja kapinių tvoros ir kryžiaus statymą. Pagaliau tai įvyko. Ryte atvykę į kapinaites pradėjome kalti tvorą (tiesa, ją statėme ne aplink visas kapinaites, o tik aplink kryžių), o Stasys užbaigė kryžių ir užkabino ant jo rožinį. Pagaliau viskas buvo paruošta – kryžius įkastas, tvorelė pilnai sukalta, o mes, uždegę žvakutes ir pasimeldę, išėjome vis atsigręždami nusžvelgti Priiskovaja kapines paskutinį kartą.

Sibiro vaikai.

Išėjus iš miško mūsų laukė Jonas, turėjęs mums duoti nenoriai pažadėtą interviu. Pasikalbėjome apie jo šeimą, apie gyvenimą Sibire ir paklausėme, kodėl jis nusprendė ten pasilikti. Atsakymas trumpas ir aiškus: „Turtingesnės žemės nei čia nėra“. Kita vertus, su Lietuva jį jungė tik tėvai, kurių kapus aplankėme Beretės kapinėse, o jo jaunystė ir visas gyvenimasprabėgo čia, Sibire. Vis dėlto, prisiminimo vardan padovanojome jam Lietuvos vėliavą, nes, kaip jis pats sako: „Aš esu lietuvis ir visi tai žino“.

Po darbų keturiose Bereziovkos rajono kapinėse persikelėme į Manos rajoną, kuriame turėjome tvarkyti Orešnoje, Širokij Log, Kiedrovij Log ir dar kelias kapinaites, kurios dar laukia mūsų apsilankymo.

Įsikūrėme Orešnoje kaimo pakraštyje esančiame name, šalia kurio teka negilus upelis, o horizonte stūkso kalnai. Šiame nuostabioje vietoje įsikūrusiame kaimelyje gyvena lietuvis Stanislovas. Deja, jis jau nebekalba lietuviškai, bet vis dar žino keletą žodžių. Stanislovui 52-eji. Jis yra gimęs čia, Sibire. Keista, nors ir neprisimena  lietuvių kalbos, jo širdyje Tėvynė vis dar gyva. Mūsų apsilankymo metu jis pasipuošė aptrintais marškinėliais su užrašu „Lietuva“, lankydamiesi pas jį namie matėme lietuviškos atributikos, o jo kompiuterio darbalaukį puošia Trakų salos pilies nuotrauka. Be viso to Stanislovas kaip ir jo likimo brolis Jonas pats mus vežiojo iš kapinių į kapines bei parūpino medienos kryžiams.

        

Orešnoje apylinkės.

Manos rajone iš pradžių nuvykome į Orešnoje kaimo antrąsias kapinaites, kur palaidota nemažai lietuvių. Ten greitai išvalėme teritoriją nuo brūzgynų ir šiukšlių, o jau patyrę mūsų komandos kryždirbiai spėriai sukalė ir senu ZIL‘u į kapines atvežė 3,5 m aukščio kryžių. Jį pastatėme kapinių pakraštyje ant kalvos krašto, todėl jis matosi ne tik iš kapinių, bet ir slėnyje įsikūrusio kaimelio.

        

        

Orešnoje apylinkės gražios, bet laukinės, todėl kelionėms po jas naudojome seną, bet patikimą ir didelį pravažumą turinčią rusišką techniką. Ne visai patogu, bet svarbiausia, jog tikslą visada pasiekiame. Pasiekėme ir gūdžioje taigoje buvusį Širokij Log kaimelį, į kurį pokario metais buvo atitremti 104 lietuviai. Dabar iš kaimelio beliko tik keli kryžiai ir tvoros liekanos šlaite įkurtose kapinaitėse.

Širokij Log kapinėse dar niekada nesilankė jokia tvarkymo ekspedicija, todėl kapinės sukėlė dar didesnę nuostabą ir susižavėjimą. Užplūsta keistas dviprasmiškas jausmas – kapinių autentiškumas, samanos ir eglaitės, augančios tarp kryžių, atrodo išties gražiai, tačiau gaila matyti nykstantį tautiečių atminimą. Kaip ir visada kapinaites apvalėme, o sužavėti jų grožiu nusprendėme aptverti visą kapinių teritoriją. Tiesa, tai nukėlėme kitai dienai.

        

        

Panašiai gražios buvo ir 8 km į vakarus nuo Kiedrovij Log esančios kapinės, tik kryžiai buvo dar didesni ir jų buvo dar daugiau. Nuvirtusius atstatėme, stovinčius sutvirtinome, ant Antano Aukūnas (1872-1951) atminimui pastatyto kryžiaus pririšome Lietuvos vėliavėlę.

        

        

Orešnoje apylinkėse aplankėme ir daugiau didesnių ar mažesnių kapinaičių. Daugumoje iš jų neradome lietuvių kapų, bet pagrindinėse kaimelio kapinėse jų radome gana daug, tačiau beveik netvarkėme, nes jos buvo gerai išlikusios.

Orešnoje daug laiko praleidome su Stanislovu ir jo šeima – žmona, dukromis, anūkais. Viliuosi, kad mūsų apsilankymas jiems praskaidrino kasdienybę. Na, o mums ekspedicijos kasdienybę greitai praskaidrins dar vienas ekspedicijos dalyvis, atvykstantis mūsų aplankyti iš Lietuvos. Kas jis – sužinosite vėliau.

 Simonas Sprindys.

  _____________________________________

Ekspedicija į Sibirą. Pelkių krikštas ir pirmieji pasiekimai.

Penktadienį priešpiet, išlydėta Prezidentės kanceliarijos darbuotojų bei Krašto apsaugos viceministro, bendrijos „Lemtis“ ir  Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos ekspedicija išskrido į Maskvą, o iš ten – į Krasnojarską. Paryčiais nusileidus oro uoste mus pasitiko ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna, kuris jau buvo suradęs transportą bei nakvynę mieste.

Kiek atgavę jėgas išėjome pirkti įrankių, reikalingų mūsų užduočiai vykdyti. Kitą dieną kibome į darbus.

Kizendžiulis.

Traukiniu pasiekę stotį netoli Kizendžiulio kaimelio pradėjome žygį. Tikslas – surasti kapinaites ir išsiaiškinti, ar jose yra lietuvių tremtinių kapų. Vos įėję į taigą buvome užpulti uodų, nuo kurių gynėmės tinkleliais, purškalais ir pirštinėmis. Deja, dauguma jų nepadėjo.

Kilometras po kilometro artėjome prie kaimo, vis praeidami vieną kitą apleistą sodybą, kol galiausiai radome du vietinius, kurių pasiteiravome apie kaimelio kapinaites. Jas praėjome. Reikia grįžti keturis kilometrus pro meškų išgulėtas pievas.

Galiausiai kapines radome, bet jokių ženklų, kad jose būtų palaidoti lietuviai, nepamatėme. Deja. Visgi ėjimas ir uodų maitinimas nenuėjo veltui. Juk kam nors reikėjo tai padaryti ir išsiaiškinti, ar mūsų tremtiniai atgulė Kizendžiulio kapinėse, ar ne.

Nuo kapinių iki traukinių stoties reikėjo eiti kitu keliu nei atėjome. Šis kelias nebebuvo toks malonus kaip pirmasis. Teko bristi per mūsų pačių ūgio žolynus, pelkes, net reikėjo keltis per mums kelią užkirtusį upelį. Po tokio krikšto beveik visų mūsų batai buvo permirkę. Visgi gana greitai įveikę visas kliūtis pasiekėme mums jau pažįstamą kelią. Juokinga, kai pradžioje, saugodami savo naujus batus, visi stengėsi ieškoti kuo sausesnės vietos, o dabar po pelkės ir keliolikos kilometrų visi einame nematydami kliūčių. Visos problemos ir sunkumai yra tik mūsų galvoje.

        

        

Svisčiovas.

Mūsų antra užduotis – Svisčiovo kapinaitės, kuriose sustojome pakeliui link Manos upės. Čia yra keli lietuvių tremtinių kapai, išlikęs antkapinis paminklas Vingui Liuberskiui (1867-1948). Lietuviška kapinių dalis buvo apaugusi medžiais ir krūmynais, kuriuos greitai iškirtome, kad būtų galima įžiūrėti likusias tvoras ir palinkusius, bet vis dar stovinčius kryžius. Dirbome greitai ir efektyviai, pasiskirstę užduotimis, todėl kapinaitės netrukus išgražėjo. Tiesa, tarp iškirstų medžių radome ne tik pagal rūsų papročius paliktų butelių ir stiklinių, bet ir kairės rankos žastikaulį, kurį pagarbiai padėjome ant aptverto kapo kauburėlio.

           

                                         

Kas pasidžiaugę nudirbtu darbu, kas užkabinę trispalvę ant Vingo Liuberskio kapo tvorelės, kas mintyse sukalbėjęs „Amžinąjį atilsį“, palikome kapines. Ekspedicijos vadovas padėkojo komandai už gerą darbą ir išreiškė viltį, kad taip dirbsime visose kapinaitėse.

Vis gražėjančiomis kalvomis vedusiu keliu pasiekėme Beretę ir Brodo kaimelį netoli jos.

Jonas, Priiskovaja ir Urmanas.

Jonas gyvena Brode, netoli Priiskovaja kapinaičių. Jis lietuvis, gimęs jau tremtyje, vis dar šiek tiek kalbantis lietuviškai. Smagu rasti ką nors kalbantį tavo gimtąja kalba 5000 kilometrų nuo namų. Ir dar smagiau, kad Jonas yra pasiruošęs mums padėti tvarkant Priiskovaja ir Urmano kapinaites.

        

Pradėjome nuo Priiskovaja, kurias saugojo gyvačių sargyba. Apėjus ją, perlipus per upę ir grandininiu pjūklu prasipjovę taką, radome kapinaites su vis dar stovinčiom  tvorom ir kryžiais. Čia prieš kelerius metus lankėsi kita Gintauto Aleknos ekspedicija, kurios darbai vis dar matomi. Vėl pakėlėme kryžius, išgenėjome medžius ir paruošėme vietą tvorai, kurią tversime kitą dieną.

        

        

Trečiąją ekspedicijos dieną, susispaudę Jono draugo UAZ ir lydimi Jono vairuojamos Nivos dardėjome link Urmano, pakeliui sustodami pažiūrėti Manos upės panoramos. Urmano kapinaitėse vėlgi tik ieškojome lietuvių kapų, nes nebuvo aišku, ar jie dar išlikę.

Pakeliame vieną nuvirtusį kryžių – ukrainietiškas, kitą – vėl tas pats. Ekspedicijos vadovui keista, kad ant ukrainiečių kapų stovi lietuviško skyriaus kryžiai – su saulės motyvu, su stogeliu virš Nukryžiuotojo. Beveik praradę viltį rasti lietuviškus rašmenis, keliame trečiąjį. Zaleckis. Lietuvis. Gimęs ir miręs 1954. Dar liūdniau...

        

Daugiau lietuvių kapų kapinėse neradome, todėl tik aptvarkėme aplinką ir pagarbiau pastatėme kelis kryžius. Grįžtame atgal į Priiskovaja, pakeliui užsukdami į Jono sūnaus lentpjūvę medienos kapinių tvorai ir kryžiui.

Vakarop supjaustėme medieną, nugabenome į kapinaites ir dar kartą pravalėme mišką kapinių aplinkoje. Ir nors nespėjome pastatyti tvoros ir pakelti kryžiaus, jautėmės puikiai padirbėję. Regis, kasdien turėtume vis labiau pavargti,  bet darbas vis labiau gerėja, o komanda vis labiau atrodo kaip vienas kumštis.

Mažytė išpažintis.

Turiu prisipažinti. Prieš aplankydamas pirmąsias kapines, nejaučiau jokios mūsų ekspedicijos „dvasios“. Viskas atrodė tik kaip vėl kita kelionė. Tačiau pamatęs paminklus su lietuviškais vardais kažkur Sibire, į šiaurę nuo Mongolijos, kai pakėlėme ir vėl pastatėme tą nuvirtusį kryžių ar pakabinus nors ir mažą trispalvę, patriotiški jausmai ir pagarba Sibiro lemties ištiktiems žmonėms ateina greitai ir ilgą laiką nepasitraukia. Su šiais jausmais tęsiame savo ekspediciją.

 Simonas Sprindys

  _____________________________________

Krasnojarsko krašte vyksta LEMTIES ekspedicija.

Aplankėme 12 naujų ir 5 anksčiau lankytas vietas.
Dirbome Jeniseisko ir Motygino rajonuose.
Radome dviejuose kaimuose sunykusias ir baigiamas užstatyti kapinaites, kuriose yra palaidotų lietuvių tremtinių. Tai Maiskoje ir Mašukovka.
          
          
          

  _____________________________________   

     Juliaus Sabatausko nuotrauka      Gintauto Aleknos nuotrauka

        Juliaus Sabatausko nuotr.                                                                          Gintauto Aleknos nuotr.

Prasideda šių metų pirmoji bendrijos „Lemtis“ ekspedicija. Planuojamos yra keturios  ekspedicijos.

Trijuose regionuose, tai Komi respublikoje, Tomsko srityje ir Krasnojarsko krašte ieškosime lietuvių kapų ir juos inventorizuosime. Aplankysime keletą vietovių ir jau lankytų prieš 10-15 metų. Reikia patikslinti kai kuriuos duomenis ir perfotografuoti.

Po kelių metų pertraukos šiemet truputį gavome lėšų ir kapų tvarkymui. Todėl kartu su Židikų M. Pečkauskaitės gimnazijos moksleiviais ir mokytojais dirbsime Krasnojarsko krašte Manos upės baseine.

Planai ir norai dideli, bet kaip pavyks įgyvendinti  - parodys laikas.

Gintauto Aleknos nuotraukos:

          

          

          

  _____________________________________

Nuo š. m. gegužės 26 dienos Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje eksponuojama

Gintauto Aleknos foto paroda „Ten kur gyveno lietuviai...“. Dalis parodos yra eksponuojama Vilniuje, Kultūros ministerijoje.

 Gintautas Alekna (g. 1956 m) televizijos operatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į tremties vietas organizatorius ir vadovas, bendrijos „LEMTIS“ narys. Sukūrė daug dokumentinių filmų, apybraižų, tevizinių laidų kultūros paveldo, gamtos apsaugos temomis. Organizavo daug  fotografijų parodų, aktyviai dalyvauja susitikimuose ir pokalbiuose mokyklose, bibliotekose, muziejuose ir kitose viešose įstaigose. Publikuoja straipsnius internete ir spaudoje.

 Jau daugiau kaip 25 metus savo laiką ir jėgas Gintautas Alekna skiria šiai Lietuvos tragedijai ištirti ir atminti. Nuo 1989 m. dalyvavo 47 ekspedicijose ir aplankė visas Rusijos sritis, kur buvo ištremti lietuviai. Tai apie 90 % visų išlikusių tremties vietų. Jis Sibire ir kitose Rusijos vietose iš viso išbuvo virš 900 dienų. Lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo virš 400 000 km, aplankė virš 1000 tremties vietovių ir inventorizavo apie 400 kapų ir kapaviečių. 40 - čiai ekspedicijų vadovavo, (iš jų 26 ekspedicijas organizavo). Visą tą laikotarpį su ekspedicijomis keliavęs Gintautas Alekna turi sukaupęs unikalų foto ir video medžiagų archyvą, kuriame virš 35 000 nuotraukų, apie 170 val. įvairiais formatais nufilmuotos medžiagos. Didelė dalis užfiksuotų kapų ir kaimų jau yra sunykę, o juostose įamžinti tremtiniai jau yra mirę.

Vaizdai užfiksuoti Gintauto Aleknos fotografijose, byloja apie neišmatuojamą ištisų tautų skausmą, vargą ir praradimus. Ragina visa tai suvokti, atminti ir pagerbti. Be galo įdomu į tremties vietas pažvelgti iš dabarties perspektyvos, nes didelė dalis tremties gyvenviečių jau sunykusios ir apaugusios taiga. Apie buvusį gyvenimą byloja tik likusios kapinaitės, kurios taip pat greitai išnyks...

  Už finansinę paramą ruošiant parodą

„Kur gyveno lietuviai...“

autorius nuoširdžiai dėkoja

UAB „Mažeikių šilumos tinklai“ valdybai.

      

      

 _____________________________________

Sudegusios (sudegintos) kapinės

Ir šių metų ekspedicijų metu radome daug kapinių ir pavienių kapų sudegusių. Daug kur matosi apdegę tik lietuviški kapai. Nenoromis ateina mintis, kad buvo specialiai padegti. Tokį vaizdą teko matyti Algatujaus, Ugloikos, Čeremchovo, Usolės Sibirskoje, Talnikų, Kurtujaus kapinėse. Tiesa, jos buvo padegtos gana seniai, nes daugelį kapų teko matyti ir anksčiau – jie jau buvo degę...

 _____________________________________

Gintautas Alekna su kolegomis ir vienas per šešias savaites aplankė ir inventorizavo (arba patikslino inventorizacinius duomenis)  apie 60 – yje tremties vietų. Darbas dar nebaigtas, bet laikinai grįžta į Lietuvą. Numatyta dar viena išvyka į Sibirą, nes yra sutaupyta lėšų, ir ne visos vietos, kurias projekte buvome numatę, aplankytos. Pavyko nusigauti ten, kur net nesiruošėme, bet dėl gaisrų taigoje teko atsisakyti (laikinai) numatytų. Kadangi teko lankytis ir jau žinomose ir visai nematytose, tai galime padaryti vieną išvadą. Kapinės yra labai blogos būklės. Tie kryžiai, kurie atrodė dar visai neseniai gana stiprūs, pvz. Centrinio Chazano, Atagajaus, dabar vos laikosi. Atėjo maumedinių kryžių masinio sunykimo laikotarpis. Jau po kelių metų jų neliks visai. Tas žaidimas su kapų tvarkymu jokių rezultatų neduoda – mes prarandame mūsų protėvių kultūrinį palikimą. Valdžios ir visuomenės nesugebėjimas arba nenoras suprasti šio palikimo svarbos jau sulaukė rezultatų. Pastatyti kryžiukai, kad ir metaliniai yra geras dalykas – pažymi kapinių vietą, bet paveldo neišsaugo...

 

_____________________________________

Buriatijoje šiemet jau aplankėme 20 tremties vietų. Labai nusivylėme pamatę sunaikintus kapus. Lietuvių bendruomenė neapgalvotai tvarkydama tremtinių kapus sunaikino visą kapinių infrastruktūrą. Dabar jau negalima pasakyti, kiek kapų buvo, kurie palaikai yra išvežti ir panašiai. Labai negražiai pasielgta su unikaliais lietuvių tremtinių statytais kryžiais. Čelane ir Barūne jie išmesti į mišką, o pristatyta paprastų, jokios vertės neturinčių, kryželių. Tie kryželiai jau pradėjo virsti, nes nupuvo pagal žemę. Jie net neapdoroti antiseptinėmis medžiagomis. Taip, laikinai pažymėta kapų vieta, bet tai buvo galima padaryti ir nenaikinant kapinių infrastruktūros...

______________________________________

Projekto ,,Istorija gyvai“ dalyviai, Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos auklėtiniai Ingrida Jazbutytė, Vytautas Kekys, Martynas Klemenis, mokytojas Stasys Dambrauskas, visuomeninės bendrijos „Lemtis“ narė Gražina Žukauskienė bei portalo „Delfi“ reporteris Edgaras Savickas vėlų rugpjūčio 4-osios vakarą grįžo į Vilnių iš ekspedicijos po tremties vietas Irkutsko krašte. Gintautas Alekna, globojęs ir padėjęs organizuoti darbus, kartu negrįžo, jis išvyko tęsti tremtinių kapų paieškos darbų.

Pasak projekto koordinatorės, gimnazijos direktoriaus pavaduotojos Laimos Bartkuvienės, ekspedicijos dalyvius oro uoste sutiko pati švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, signataras Algirdas Endriukaitis, draugai bei artimieji. „Daug šiltų žodžių dalyviai išgirdo iš ministrės, ji buvo sužavėta moksleivių pilietiniu sąmoningumu, patriotizmu“, – sakė L. Bartkuvienė, cituodama A. Pitrėnienę: „Sutvarkę protėvių kapavietes, jūs palikote atminimą ateinančioms kartoms, parodėte, kad skaudi šalies istorija gyva mūsų atmintyse. Žiūriu į jus ir mano širdis tiesiog džiaugiasi. Turint tokią sąmoningą jaunuomenę, mūsų šaliai nebaisūs jokie iššūkiai.“

Projekto koordinatorės nuomone, ar gali būti geresnis projekto dalyviams įvertinimas nei šis ministrės pastebėjimas. Pasak jos, A. Pitrėnienė kiekvienam ekspedicijos dalyviui įteikė po saldžią dovanėlę energijai atgauti.

„Darbščiam ir veržliam jaunimui išlikti savo šalies patriotais, išsaugančiais tautos istorinį atminimą, linkėjo signataras Algirdas Eidukaitis. Jis taip pat jaunimą apdovanojo knygomis bei medžiaga su istorinėmis įžvalgomis apie šiandienos šalies gyvenimą, – sutikimo Vilniuje įspūdžiais dalijosi jame dalyvavusi L. Bartkuvienė. – Netrūko tą vakarą gerų emocijų, įspūdžių, niekas neskubėjo skirstytis, nors jau dieną seniai buvo priglaudusi naktis. Gimnazistai nesiliovė pasakoti savo įspūdžius, ekspedicijos vadovė G. Žukauskienė gyrė jaunuolius už jų darbštumą, savarankiškumą, brandumą, ir niekam nė motais, kad laukė dar tolimas kelias į Mažeikius.“

Pasak ekspedicijos vadovės G. Žukauskienės, projekto „Istorija gyvai“ ekspedicijos dalyviai sutvarkė Irkutsko srityje Čeremchovo, Sibiro Usolės rajone esančias kapines. Iš viso – 10 kapinių: Talnikų, Griševo, Kurtujaus (buvusio kaimo), Novostroikos, Centrinio Chazano, Zimos, Uchtujaus, Sibiro Usolės miesto, Taljanų bei Bolšojžilkino kapines ir aplankė Ust Ordinsko kapines bei Pivovarikos memorialą.

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos moskleiviai ir mokytojas kartu su vadovais, pasak G. Žukauskienės, pastatė naują medinį maumedžio kryžių, atstatė nuvirtusius kryžius ir tvoreles, iškirto menkaverčius krūmus, išvalė kapinių teritoriją. Kiekvienose kapinėse uždegė po žvakelę ir sukalbėjo maldą. Iš viso surado apie 300 kapų. Taupydami laiką didžiąją dalį vyko visuomeniniu ir samdomu transportu. Nuvažiavo šimtus kilometrų. Taip pat susitiko su ten dar gyvenančiais lietuviais: Aldona Anupravičiūte, Bernardo, gim. 1936 m. Kaišiadorių r. Gegžinės k., buvo ištremta, kai buvo 4-erių metukų, ir Jonu Zeikumi.

„Visi ekspedicijos dalyviai dirbo nepriekaištingai – labai gerai, nebijodami uodų ar maškaros gėlimo bei alinančio per 30 laipsnių karščio, – sakė G. Žukauskienė. – Sutvarkytos tautiečių kapinės bus žingsnis, rodantis Lietuvos piliečių sąmoningumą, meilę savo kraštiečiams. Atlikti darbai bylos, kad atmintis dar gyva.“ 

_________________________________________________

   2014 metais visuomeninė bendrija „Lemtis“ šventė savo veiklos 25- metį. Per šį laikotarpį bendrijos nariai nuveikė labai daug: dalyvavo 42 ekspedicijose, aplankė beveik visas Rusijos sritis, kuriose būta ištremtų iš Lietuvos žmonių, ir tai sudaro apie 90 procentų visų išlikusių tremties vietų. „Lemties“ nariai Sibire ir kitose Rusijos vietose iš viso prabuvo apie 700 dienų, lėktuvais, traukiniais, automobiliais, visureigiais, laivais ir pėsčiomis nukeliavo per 400 000 km, aplankė apie 1000 tremties vietovių, apie 400 kapų ir kapaviečių. 36-ioms ekspedicijoms vadovavo, o 22 iš jų  organizavo. Lietuvoje kūrė dokumentinius filmus, ruošė televizijos laidas ir reportažus, rašė straipsnius ir davė interviu spaudai, ruošė fotoparodas, kurios buvo eksponuojamos įvairiose Lietuvos vietose. Visą tą laikotarpį su ekspedicijomis keliavęs Gintautas Alekna turi sukaupęs unikalų foto ir vaizdo medžiagų archyvą, kuriame per 30 000 nuotraukų, apie 150 val. įvairiais formatais nufilmuotos medžiagos. Didelė dalis užfiksuotų kapų ir kaimų jau yra sunykę, o juostose įamžinti tremtiniai jau yra mirę. Todėl to darbo pakartoti jau neįmanoma. Tai unikali veikla visoje Europoje, nes nei viena kita šalis nėra taip tyrinėjusi savo piliečių tremties ir kalinimo vietų.

   Už šią veiklą bendrijos narys, ekspedicijų į Sibirą organizatorius ir vadovas, televizijos operatorius, fotografas G. Alekna 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino III laipsnio medaliu, 2009 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“, 2006 m. pripažintas Lietuvos televizijos akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ laureatu nominacijoje „Už saugomą ateitį“, pelnęs Petro Abukevičiaus vardo premiją už pažintinį filmą „Kamanos“, 2007 m. tituluotas „Metų mažeikiškio“ titulu. Šį pavasarį G. Aleknai LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė įteikė ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį, o Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija už nuopelnus atstatant ir stiprinant Lietuvos valstybę  medalį „Vilties žvaigždė“.

   Turėdama tokį milžinišką įdirbį, bendrija savo veiklą pasiruošusi tęsti, tačiau šiemet pirmą kartą susidūrė su savo partnerių – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos – nepalankia pozicija. Ministras Šarūnas Birutis dėl neaiškių priežasčių nusprendė netenkinti bendrijos paraiškos ir neskyrė nė vieno lito veiklos tęstinumui.